Return to about

Duonos trūkumo laikotarpis

Pokario laikotarpiu kepyklos darbuotojams duonos iš kepyklos išsinešti nebuvo leidžiama.

Duonos duodavo, tačiau ją buvo galima valgyti tik toje vietoje, neleisdavo jos išsinešti. Tai buvo traktuojama kaip socialistinės nuosavybės grobstymas. Už duonos paėmimą galėjo grėsti net 5 metai kalėjimo. Net už puskepalį. Kepykloje dirbantys žmonės taip pat stovėdavo eilėse prie parduotuvių, kad galėtų nusipirkti duonos. Jiems nebuvo jokių privilegijų“, – pasakoja ilgametis “Vilniaus duonos” darbuotojas, I. Šiaulys.

1948–1950 m. eilės, norint nusipirkti duonos, pradėjo mažėti. Vilniaus miestas tuo metu duonos produkcija buvo aprūpinamas geriau nei kiti miestai. 1956 m. pastatyta 2-oji gamykla Tuskulėnų gatvėje rodė, kad gyvenimas mieste pagerėjo.

Vilniaus duonos“ kolektyve visada buvo jaučiama didžiulė atsakomybė padaryti taip, kad duonos kepalas būtų kokybiškai iškeptas, darbuotojai stengėsi visada įvykdyti užsakymus. Tikriausiai tai yra likę dar nuo tų deficito laikų. Visi stengėsi, kad niekuomet duonos netrūktų. Čia turbūt visiems į kraują įaugo, nors laikai ir pasikeitė“, – sako daugiau nei 40 m. „Vilniaus duonoje“ pradirbęs I. Šiaulys.

Jis pasakoja, kad gerai prisimena tuos laikus, kai Naujųjų metų stalui produktai buvo kaupiami jau nuo lapkričio mėnesio.

Įmonių vadovai savo darbuotojams šventėms parūpindavo po truputį deficitinių produktų: žirnelių, majonezo, šampano, rūkytos dešros. Kepyklų ekspedicijų vadovai, pasinaudodami savo ryšiais su parduotuvių vedėjomis, padėdavo tų deficitinių produktų gauti. Žodžiu, parduotuvių lentynos apytuštės, o šventiniai stalai lūžta nuo valgių gausybės“, – prisimena I. Šiaulys.