Return to about

Kepyklų rekonstrukcijos

Vėliau imta vykdyti pertvarką 2-oje kepykloje – 1983 m. joje pradėjo veikti naujas džiūvėsių baras, kuris buvo perkeltas iš 5-osios kepyklos, sumontuotos dvi čekiškos krosnys ir kita nauja įranga. Džiūvėsių baras šioje kepykloje be įrangos pakeitimų veikė iki šios produkcijos gamybos nutraukimo 2012 m. pabaigoje.

1981 m. 2-oje kepykloje prie bandelių cecho pastatytas betaris miltų sandėlis. 1985 m. sumontuota ir paleista moderni vokiška kelioninių bandelių linija, du dešimtmečius kepusi žymiąsias bandeles, pavadintas „3 kapeikos“.

1983 m. pastatytas naujas 2-os kepyklos administracinis pastatas su didele aktų sale, įrengtos mechaninės dirbtuvės. 1986–1988 m. visiškai rekonstruotas batonų cechas, kuris veikė nuo pat kepyklos pastatymo. Buvo įrengtas naujas batonų gamybos pastatas, jame sumontuotos keturios mechanizuotos batonų kepimo linijos su čekiškomis tunelinėmis krosnimis, modernia tešlos paruošimo, dalijimo, kildinimo įranga.

1989 m. prie senojo riestainių cecho pristatomas naujas dviejų aukštų priestatas. Jo antrame aukšte, sumontavus tunelinę krosnį ir kitą technologinę įrangą, paleistas traškučių baras.

1982–1984 m. buvo atlikta Druskininkų kepyklos rekonstrukcija – visiškai perstatytas kepyklos pastatas, sumontuota nauja įranga. Kadangi Druskininkų kepykla nebuvo dujofikuota, joje buvo sumontuotos elektrinės krosnys. Po rekonstrukcijos Druskininkų kepykla garsėjo ne tik aukštos kokybės duonos ir pyrago gaminiais, bet ir avižiniais sausainiais.

Kepyklos rekonstrukcijos laikotarpiu (net dvejus metus) Druskininkų gyventojai ir svečiai duonos ir pyrago gaminiais buvo aprūpinami iš Vilniaus kepyklų. Įvertinant atstumą tarp sostinės ir Druskininkų, to laikmečio transporto būklę ir tą faktą, kad duona buvo nepakuota, – tai buvo didelis iššūkis „Vilniaus duonos“ darbuotojams ir specialistams. Buvo sugalvoti ir pasiūti specialūs užvalkalai, kurie būdavo užmaunami ant produkcijos konteinerių.

Pokyčiai neaplenkė ir 4-osios kepyklos. 1959 m. pastatytos kepyklos pagrindinis vartotojas buvo aplink Vilnių išsidėstę armijos kariniai daliniai ir įkalinimo įstaigos. Tiesa, ši duona buvo populiari ir tarp dalies Vilniaus miesto ir aplinkinių rajonų gyventojų.

Šioje kepykloje buvo gaminami produktai Pabaltijo karinės apygardos mobilizaciniam rezervui. Tai kareiviški duonos džiūvėsiai ir į polietileno plėvelę įpakuoti duonos kepaliukai – prieš užlydant paketą, iš jo buvo išsiurbiamas oras ir įpurškiami spirito garai. Tokios duonos saugojimo terminas būdavo daugiau nei metai“, – teigia I. Šiaulys.

1978 m. 4-oje kepykloje pastatytas vaflių cecho pastatas, sumontuotos trys vaflių lapų kepimo krosnys ir kita vaflių sutepimo, pjaustymo ir pakavimo įranga.

1985 m. baigtas statyti didžiulis priestatas su administracijos patalpomis, aktų sale ir minkštos konditerijos gamybos cechu. Naujo konditerijos cecho našumas – 8 tonos tortų, biskvitų ir pyragaičių per parą. Tais pačiais metais buvo rekonstruotas bandelių baras.

Baigiamasis šio laikotarpio akordas – 1989 m. Justiniškių mikrorajone pradėta statyti 6-oji „Vilniaus duonos“ kepykla. Planuotas jos našumas – 60 tonų per parą. Ši kepykla iš dalies turėjo pakeisti 1-ają kepyklą, gaminusią „Palangos“ duoną. Be to, kepyklai planuotas didelis dietinių duonos ir pyrago gaminių asortimentas, kurį iki tol kepė 4-oji kepykla. Deja, pasikeitus ekonominei situacijai ir nutrūkus centralizuotam finansavimui, šios kepyklos statyba buvo nutraukta. 1994 m. ji buvo atskirta nuo „Vilniaus duonos“ ir parduota.