Return to about

Kepyklų skirstymas

Iki 1990 m. „Vilniaus duonos“ gaminamos produkcijos apimtys siekdavo 260–280 tonų per parą. Būtina paminėti, kad tuo laikotarpiu:

–                     stabiliai augo Vilniaus miesto gyventojų skaičius. 1989 m. Vilniaus mieste jau buvo 576,7 tūkst. gyventojų.

–                     Vilniaus ir Trakų rajonų gyventojus kasdieniais duonos ir pyrago gaminiais aprūpindavo „Vilniaus duona“.

–                     Nemaža dalis produktų, turinčių ilgesnį realizavimo terminą, buvo išvežami už Lietuvos ribų.

–                     Duonos ir pyrago gaminiais visos Lietuvos kepyklos aprūpindavo tik joms priskirtą zoną.

–                     Dalis duonos rajonuose buvo naudojama gyvuliams šerti. Deja, tuo metu kilogramas duonos buvo 2–3 kartus pigesnis už kombinuotus pašarus gyvuliams.

 

„Vilniaus duoną“ per laikotarpį iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pagal gamybos apimtis, darbuotojų skaičių, gaminamos produkcijos asortimentą buvo didžiausia ir moderniausia duonos pramonės įmonė Baltijos šalyse. Pagrindinis varžovas to meto Sovietų Sąjungoje pagal įvairius rodiklius buvo „Minsko duonos pramonės susivienijimas“.

Šiuo laikotarpiu „Vilniaus duonos“ kepyklos buvo specializuotos, t. y. kiekviena kepykla gamino tam tikrus produktus:

1-oji kepykla kepė tik vieną duonos rūšį – „Palangos“ duoną. Kepyklos našumas – 40 tonų per parą. 1984 m. Maskvoje VDNX parodoje nupirkus itališkų batonų kepimo liniją ir sumontavus parduotuvės patalpose Konarskio gėlių turgelio teritorijoje, ji buvo priskirta 1-ai kepyklai. Beveik du metus prie šios parduotuvės susidarydavo pirkėjų eilės.

2-oji kepykla buvo skirta baltiems kvietiniams gaminiams kepti. Per visą savo beveik 60 metų gyvavimo laikotarpį neiškepė nė vieno kepaliuko juodos ruginės duonos. Pagrindinis kepyklos asortimentas: batonai, riestainiai, džiūvėsiai, traškučiai, meduoliai, pynutės, keksai, bandelės, pyragai, šakočiai.

3-oji kepykla visą savo gyvavimo laikotarpį išliko juodos plikytos padinės duonos tiekėja. Pagrindinis produktas –„Kauno“ duona – vėliau buvo „perkrikštytas“ į „Vilniaus“ duoną, kepalo svoris – 2 kg. Vėliau buvo kepama didelio populiarumo sulaukusi „Bočių“ duona, kurios kepalas svėrė 1,5 kg. Be šių pagrindinių duonos rūšių, įvairiu laikotarpiu buvo kepamos kelios kitos duonos rūšys, tačiau didesnio populiarumo jos nesulaukė. Be to, šioje kepykloje veikė makaronų gamybos cechas.

4-oji kepykla kepė kelias juodos ruginės ir baltos kvietinės forminės duonos rūšis, bandeles, keksus, pyragus, kelias dietinės duonos rūšis, kurių populiariausia – „Rugelis“. Vėliau, pastačius vaflių cechą, buvo gaminamas platus suteptų vaflių, labai populiarių vaflinių tortų, kurie iš dalies kompensuodavo tradicinių tortų trūkumą, asortimentas. Didelio populiarumo sulaukė pakuoti vaflių lapai. Labiausiai ši kepykla garsėjo minkštos konditerijos gaminiais. Tai tortai – nuo pačių paprasčiausių biskvitinių, tokių kaip „Obelėlė“, iki proginių „Eglė“, „Kankorėžis“ ir kt.

5-oji kepykla buvo tarsi buferinė „Vilniaus duonos“ kepykla. Turėdama didelio našumo šešias duonos-batonų kepimo linijas, ji galėdavo padengti išaugusį duonos poreikį, Vilniuje vykstant didelio masto renginiams. Be to, ši kepykla sudarydavo galimybę vykdyti kitų kepyklų rekonstrukcijas ar krosnių remonto darbus. Kepykloje buvo kepami šie produktai: „Pjautinis batonas“, „Batonas su razinomis“, „Dzūkų“, „Pajūrio“, „Sostinės“ duona. Dar ši kepykla gamino džiūvėsėlių miltus. Būdama miesto pakraštyje, kepykla aptarnaudavo Vilniaus ir Trakų rajonų kaimų ir miestelių parduotuves.

Druskininkų kepykla duonos ir pyrago gaminius tiekdavo Druskininkų miesto ir aplink esančioms parduotuvėms. Druskininkų kepykla kepė avižinius sausainius, populiariausi – „Rudenėlis“, kuriuos veždavo į Vilnių ir kitus miestus.

Trumpo realizacijos laiko produkciją (duoną, batonus ir t. t.) kiekviena kepykla veždavo į parduotuves atskirai. Kepyklos turėjo savo ekspedicijos padalinį, ekspedicijos vadovą, dispečerius, produkcijos sandėlininkus.

Į mažas Vilniaus miesto parduotuves produkcija buvo vežama vieną kartą per dieną, į didesnes – du kartus. Vilniaus mieste buvo apie 20 parduotuvių, į kurias produkcija buvo vežama dar ir naktį, t. y. trečią kartą per parą.

Būdavo kuriozinių atvejų, kai prie parduotuvių, prie kurių būdavo sunkiau privažiuoti, susidarydavo net kelių mašinų su „Vilniaus duonos“ produkcija eilė. Viena atvežė „Palangos“ duoną iš 1-os kepyklos, antra – „Vilniaus“, „Bočių“ iš 3-ios, dar batonai iš 5-tos“, – prisimena I. Šiaulys.

Tuo laikotarpiu „Vilniaus duonos pramonės gamybiniame susivienijime“ dirbo 1550–1600 darbuotojų. „Vilniaus duona“ gamino vidutiniškai apie 260 tonų įvairių gaminių per parą.