Return to about

Nepriklausomybės laikotarpis

Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą 1990 m. kovo 11 d. „Vilniaus duona“ sutiko dirbdama savo kasdienį darbą. Tuo metu iš daugiau nei 1500 „Vilniaus duonos“ darbuotojų lietuvių buvo apie 30–40 proc. Kiek didesnis procentas lietuvių buvo tarp vadovų ir administracijos darbuotojų.

Audringi procesai, kurie tuo metu vyko daugelyje stambesnių Vilniaus gamyklų, aplenkė mūsų įmonę. Tam didelės įtakos turėjo susitelkęs darbuotojų kolektyvas. Vadovai kepyklų teritorijose uždraudė bet kokius renginius, nesusijusius su „Vilniaus duonos“ vykdoma ūkine veikla. Darbuotojai galėjo dalyvauti politiniuose to meto šalies įvykiuose laisvalaikiu ir už įmonės ribų“, – prisimena I. Šiaulys.

Netrukus Maskva paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą, kuri truko kelis mėnesius. Kadangi „Vilniaus duona“ daugiausia naudojo lietuviškas žaliavas, didesnės įtakos jos darbui tai neturėjo. Tik iš Kazachstano kviečių malamus miltus, naudojamus makaronų gamybai, teko pakeisti lietuviškų kviečių miltais. Šiek tiek buvo apribotas elektros energijos ir dujų tiekimas. Pagrindinė problema darbuotojams buvo tai, kad buvo labai ribojamas kuras transportui.1990 m. lapkričio 23 d. „Vilniaus duonos pramonės gamybinis susivienijimas“ buvo perregistruotas į Valstybinę įmonę „Vilniaus duona“.

Struktūrinių pakitimų įmonėje neįvyko, ir toliau veikė visos penkios kepyklos Vilniaus mieste, kepykla Druskininkuose, jau buvo statoma 6-oji kepykla Vilniuje. Gaminamos produkcijos asortimentas beveik nesikeitė, tik sumažėjo kai kurių produktų gamybos kiekiai (makaronai, bandelės, konditerijos gaminiai).

Iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir pirmaisiais jos metais duona buvo nepakuojama, žmonės ją pirkdavo kepalais, kurie būdavo sudėti į vežimėlius, sudarytus iš 10 metalinių lentynėlių. Po 7 ar 10 kepalų būdavo sudedama į vieną lentyną, vežimėlis įstumiamas į mašiną, o parduotuvėje iškraunamas. Pardavėjos duoną pjaudavo po pusę kepalo arba po ketvirtį.

Tuo metu duonos realizavimo terminas buvo labai ribotas – ji greit sudžiūdavo. Nuo išvežimo iš kepyklos duoną būdavo galima laikyti apie 3 dienas.

Duona nebuvo transportuojama į Klaipėdą – iš jos nieko nebūtų likę. Tada dar nebuvo konteinerinių apšiltintų mašinų, todėl buvo tokia nuostata, kad duonos nerekomenduojama vežti toliau nei 50–60 kilometrų nuo jos kepimo vietos“, – aiškina I. Šiaulys.

Teritorijoje, kurią „Vilniaus duona“ aprūpindavo kepiniais, gyveno apie 1 mln. gyventojų: tai Vilniaus miestas ir rajonas bei Trakų rajonas.

Sovietmečiu kepyklos buvo dviejų pavaldumų: pavaldžios valstybei („Vilniaus duona“, „Kauno duona“, „Klaipėdos duona“, „Panevėžio duona“, „Šiaulių duona“ ir „Visagino duona“) ir pavaldžios Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungai – jų buvo daugiau nei 300. Tai buvo praktiškai kiekvienas miestas: Ukmergė, Utena, Joniškis, Rokiškis, Šilalė, Tauragė ir mažesni miestai.

1999–2000 m. pradėjo atsirasti mažos kepyklėlės: savininkai padėvėtas krosneles gaudavo iš užsienio. Taip prasidėjo bandelių ir sausainių era.

1999 m. mes nusipirkome pirmuosius pakavimo automatus, pradėjome duoną pakuoti į maišelius. Atsirado ir duonos raikyklės. Paskui realizacijos terminas tapo ilgesnis – 5–6 paros. „Vilniaus duona“ pradėjo prekybą Klaipėdoje, o Klaipėda – Vilniuje“, – pasakoja I. Šiaulys.