Return to about

Nepriklausomybės laikotarpis

Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą 1990 m. kovo 11 d. „Vilniaus duona“ sutiko dirbdama savo kasdienį darbą. Tuo metu iš daugiau nei 1500 „Vilniaus duonos“ darbuotojų lietuvių buvo apie 30–40 proc. Kiek didesnis procentas lietuvių buvo tarp vadovų ir administracijos darbuotojų.

Audringi procesai, kurie tuo metu vyko daugelyje stambesnių Vilniaus gamyklų, aplenkė mūsų įmonę. Tam didelės įtakos turėjo susitelkęs darbuotojų kolektyvas. Vadovai kepyklų teritorijose uždraudė bet kokius renginius, nesusijusius su „Vilniaus duonos“ vykdoma ūkine veikla. Darbuotojai galėjo dalyvauti politiniuose to meto šalies įvykiuose laisvalaikiu ir už įmonės ribų“, – prisimena I. Šiaulys.

Netrukus Maskva paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą, kuri truko kelis mėnesius. Kadangi „Vilniaus duona“ daugiausia naudojo lietuviškas žaliavas, didesnės įtakos jos darbui tai neturėjo. Tik iš Kazachstano kviečių malamus miltus, naudojamus makaronų gamybai, teko pakeisti lietuviškų kviečių miltais. Šiek tiek buvo apribotas elektros energijos ir dujų tiekimas. Pagrindinė problema darbuotojams buvo tai, kad buvo labai ribojamas kuras transportui.1990 m. lapkričio 23 d. „Vilniaus duonos pramonės gamybinis susivienijimas“ buvo perregistruotas į Valstybinę įmonę „Vilniaus duona“.

Struktūrinių pakitimų įmonėje neįvyko, ir toliau veikė visos penkios kepyklos Vilniaus mieste, kepykla Druskininkuose, jau buvo statoma 6-oji kepykla Vilniuje. Gaminamos produkcijos asortimentas beveik nesikeitė, tik sumažėjo kai kurių produktų gamybos kiekiai (makaronai, bandelės, konditerijos gaminiai).

Iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir pirmaisiais jos metais duona buvo nepakuojama, žmonės ją pirkdavo kepalais, kurie būdavo sudėti į vežimėlius, sudarytus iš 10 metalinių lentynėlių. Po 7 ar 10 kepalų būdavo sudedama į vieną lentyną, vežimėlis įstumiamas į mašiną, o parduotuvėje iškraunamas. Pardavėjos duoną pjaudavo po pusę kepalo arba po ketvirtį.

Tuo metu duonos realizavimo terminas buvo labai ribotas – ji greit sudžiūdavo. Nuo išvežimo iš kepyklos duoną būdavo galima laikyti apie 3 dienas.

Duona nebuvo transportuojama į Klaipėdą – iš jos nieko nebūtų likę. Tada dar nebuvo konteinerinių apšiltintų mašinų, todėl buvo tokia nuostata, kad duonos nerekomenduojama vežti toliau nei 50–60 kilometrų nuo jos kepimo vietos“, – aiškina I. Šiaulys.

Teritorijoje, kurią „Vilniaus duona“ aprūpindavo kepiniais, gyveno apie 1 mln. gyventojų: tai Vilniaus miestas ir rajonas bei Trakų rajonas.

Tuo laikotarpiu kepyklos buvo dviejų pavaldumų: pavaldžios valstybei („Vilniaus duona“, „Kauno duona“, „Klaipėdos duona“, „Panevėžio duona“, „Šiaulių duona“ ir „Visagino duona“) ir pavaldžios Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungai – jų buvo daugiau nei 300. Tai buvo praktiškai kiekvienas miestas: Ukmergė, Utena, Joniškis, Rokiškis, Šilalė, Tauragė ir mažesni miestai.

1999–2000 m. pradėjo atsirasti mažos kepyklėlės: savininkai padėvėtas krosneles gaudavo iš užsienio. Taip prasidėjo bandelių ir sausainių era.

1999 m. mes nusipirkome pirmuosius pakavimo automatus, pradėjome duoną pakuoti į maišelius. Atsirado ir duonos raikyklės. Paskui realizacijos terminas tapo ilgesnis – 5–6 paros. „Vilniaus duona“ pradėjo prekybą Klaipėdoje, o Klaipėda – Vilniuje“, – pasakoja I. Šiaulys.

1998 m. pavasarį AB „Vilniaus duona“ pagrindine akcininke tapo „Vilniaus prekybos mažmena“. Atėjus naujam savininkui, buvo paskirtas naujas generalinis direktorius, įvykdyti keli nežymūs pakeitimai bendrovės administracijoje, atliktas viso bendrovės turto auditas. Kepyklose praktiškai jokių pakeitimų neįvyko. Sumažėjo kai kurių produktų gamybos apimtys, kiti stambesni prekybos tinklai į „Vilniaus duoną“ žiūrėjo kaip į tiesioginio konkurento įmonę.

Sumažėjus duonos ir batonų pardavimams, tų pačių metų rudenį nutraukiama produktų gamyba 5-oje kepykloje. Dalis jos darbuotojų perkeliama į kitas kepyklas, dalis palieka bendrovę. Tačiau 1999 m. pradedamas šios kepyklos rekonstrukcijos projektas. Planuojama atlikti senos pastato dalies rekonstrukciją, pristatant du naujus priestatus.

Tais pačiais metais vykdoma ir AB „Vilniaus duona“ reorganizacija. Sukuriama UAB „Vilniaus duona plius“, kiek vėliau – UAB „Kepimo technologija“. Naujai įsteigtos bendrovės perima didžiąją dalį turto ir veiklos funkcijų.

2001 m. pradžioje AB „Vilniaus duona“ keičia pavadinimą į AB „Tireksa“. Gamybinę veiklą vykdo UAB „Vilniaus duona plius“, 5-tos kepyklos rekonstrukciją ir technologinį projektavimą – UAB „Kepimo technologija“.

2000 m. UAB „Vilniaus duona plius“ veiklą vykdė keturios kepyklos (1-oji, 2-oji, 3-oji, 4-oji), autoūkis ir 7 nuosavos mažmeninės parduotuvės. Bendrovėje dirbo 1586 darbuotojai.

Tuo pačiu laiku, kaip ir AB „Vilniaus duona“, AB „Panevėžio duona“ tampa „Vilniaus prekybos“ valdoma įmone. Jau nuo 2000 m. AB „Panevėžio duona“ savo produkciją realizuodavo per UAB „Vilniaus duona plius“.

Kadangi buvo vykdoma 5-tos kepyklos rekonstrukcija, senosios kepyklos lieka be didesnių investicijų. Tuo laikotarpiu toliau plečiamas bendrovės autoūkis. Prie turimų 35 krovininių automobilių Vokietijoje nuperkama dar 30 didesnės talpos krovininių naudotų „Mercedes Benz“ automobilių. Be to, 1999 m. rudenį iš Vokietijos firmos „Hartmann“ nuperkami du duonos pakavimo automatai ir duonos raikymo mašina. Jau 2000 m. pavasarį šios mašinos atvežamos į „Vilniaus duoną plius“ ir paleidžiamos 3-oje ir 1-oje kepyklose. Pirmą kartą Lietuvos duonos pramonėje pradedama raikyti ruginę duoną ir pakuoti ją į maišelius.

2001 m. tapo aišku, kad „Vilniaus duona“ domisi Suomijos kompanija. 2002 m. sausio 29 d. „Vilniaus prekybos mažmena“ turėtas „Vilniaus duonos plius“ akcijas pardavė Suomijos kompanijai „Vaasan&Vaasan“. Be to, ši kompanija įsigijo ir „Vilniaus duonai plius“ priklausančią AB „Panevėžio duona“ akcijų dalį.

2002 m. UAB „Vilniaus duona“ įsiliejus į Šiaurės ir Baltijos šalių duonos rinkos lyderės „Vaasan“ grupės gretas, prasideda kitas bendrovės vystymosi etapas. „Vaasan&Vaasan“ įsigytoje bendrovėje „Vilniaus duona plius“ veikė 1-oji kepykla, 2-oji kepykla, 3-ioji kepykla, vaflių gamybos cechas, firminės parduotuvės prie kepyklų, prekybos taškas Karoliniškių turgelyje ir praktiškai „Vilniaus duonos plius“ valdoma AB „Panevėžio duona“.

Pradėta smarkiai keisti gaminamos produkcijos asortimentą – dingsta ne tik 4-oje kepykloje anksčiau gaminti produktai, bet peržiūrimas ir kitų kepyklų gaminamų produktų asortimentas. Atsisakyta makaronų, meduolių, riestainių, keksų, pyragų, bandelių, kiek vėliau ir šakočių gamybos. Palaipsniui mažinamas ir dirbančiųjų skaičius.

Didelis dėmesys skiriamas logistikai, planuojami nauji produktų pristatymo į parduotuves maršrutai, projektuojamas logistikos centras „Centrum“. Šiam tikslui Vilniuje, Žarijų g. 2, išsinuomojamos patalpos, sumontuojamos papildomos rampos ir kita įranga. Logistikos centras pradėjo veikti pirmomis 2003 m. sausio dienomis. Sukomplektuota pagal asortimentą, produkcija prekybos tinklą pasiekdavo tik per logistikos centrą.

Jau 2004 m. viduryje 2-oje kepykloje sumontuojama ir pradeda veikti batonų gamybos linija. Linijos našumas – 2400 batonų per valandą. Toliau vykdomas pakavimo įrangos diegimas kepyklose, mechanizuojami didesnio rankų darbo reikalaujantys gamybos procesai, įsisavinami nauji gaminiai.