Return to about

Kepyklų mechanizacija

1948 m. senosios kepyklos krosnys buvo pakeistos naujomis – tai buvo mūrinės krosnys su kepimo lopšeliu-konvejeriu. Naujosios krosnys buvo kūrenamos akmens anglimis, jos į kepyklos kuro sandėlį buvo atvežamos geležinkeliu. Be to, tuo laikotarpiu pradėtos mechanizuoti kai kurios tešlos paruošimo, dalinimo ir kildinimo operacijos.

Mechanizacija lėmė, kad kepyklos pajėgumai padidėjo dvigubai. Taip prasidėjo pramoninis duonos gamybos laikotarpis.

Naujos krosnys buvo daugmaž kambario dydžio. Į ją buvo įmontuojamas konvejeris ir ant grandinių pakabinamas lopšys-lentynėlės. Ten tilpdavo 6 „Kauno“ duonos kepaliukai. Pavara sukdavo konvejerį – kai viena lentyna pakildavo, atvažiuodavo kita. Taip duona krosnyje apvažiuodavo du ratus, kol iškepdavo. Tai trukdavo apie 60 minučių“, – pasakoja ilgametis „Vilniaus duonos“ darbuotojas I. Šiaulys.

Mechanizuotas darbas lėmė, kad iškepamos duonos kiekis sparčiai didėjo, tačiau darbuotojų skaičius beveik nesikeitė.

Sparčiai augant Vilniaus miesto gyventojų skaičiui (nuo 110 tūkst. 1944 m. iki 236,1 tūkst. 1959 m.), Vilniuje pradėta planinga naujų duonos kepyklų statyba. Jau 1946 m. Konarskio g. pastatyta nauja kepykla. Joje buvo sumontuotos naujos konvejerinės duonos kepimo krosnys.

1956 m. pradėjo veikti nauja „Vilniaus duonos“ kepykla Tuskulėnų g., turėjusi riestainių ir bandelių gamybos cechus.

1958 m. pastatyta kepykla buvo naudojama karinėms reikmėms – joje buvo kepama tiek juoda, tiek balta forminė duona armijai.

1959 m. pastatyta ir paleista kepykla sostinės Saltoniškių g.

1961 m. Vilnių pasiekia dujotiekis, Vingio parke suliepsnoja pirmasis dujų fakelas, prasideda kepyklų dujofikacijos periodas. Kepyklose akmens anglimi kūrenamos krosnys pertvarkomos į dujomis kūrenamas krosnis.

1962 m., apjungus visas Vilniaus mieste veikiančias kepyklas, sukuriamas Lietuvos duonos flagmanas „Vilniaus duonos kepimo įmonių susivienijimas“. Jį sudarė duonos kepykla Konarskio g. (1-oji duonos kepykla), kepykla Tuskulėnų g. (2-oji duonos kepykla), senoji kepykla Vivulskio g. (3-ioji duonos kepykla) ir kepykla Saltoniškių g. (4-oji duonos kepykla).

Siekiant pagerinti Druskininkų miesto gyventojų ir sanatorijose besigydančių svečių aprūpinimą aukštos kokybės duonos ir pyrago kepiniais, prie „Vilniaus duonos kepimo įmonių susivienijimo“ prijungiama Druskininkų duonos kepykla.

„Vilniaus duonos kepimo įmonių susivienijimo“ administracinis pastatas įkuriamas 3-iosios duonos kepyklos teritorijoje (Vivulskio g. 41). Šiuo adresu „Vilniaus duonos“ centras išliko net iki 2008 m.

Mažo našumo, neefektyvios kepyklėlės buvo uždaromos, dalis pastatų buvo perduodami „Vilniaus maisto prekybai“. Prasidėjo naujas, tris dešimtmečius trukęs, „Vilniaus duonos“ rekonstrukcijos, įrangos modernizavimo ir statybų etapas.

Jau 1967 m. 3-oje kepykloje pastatytas priestatas, kuriame, sumontavus dvi makaronų gamybos linijas, paleidžiamas naujas makaronų cechas. Maksimalus šio cecho našumas – 30 tonų per parą. Tai lėmė, kad „Vilniaus duona“ tapo didžiausia makaronų gamintoja Lietuvoje.