Return to about

Tunelinės krosnys

1969 m. 3-oje kepykloje pradėjo veikti pirmasis visiškai mechanizuotas betaris miltų saugojimo sandėlis. Miltus iš malūnų pradėta vežti automobilinėmis cisternomis (miltovežiais). Įvairių rūšių miltai buvo sandėliuojami 16-oje talpyklų, kurių kiekvienos talpa buvo po 32 tonas.

Miltų sijojimas, metalo priemaišų pašalinimas, porcijinis svėrimas, transportavimas iš miltovežių į sandėlio talpyklas ir iš saugojimo talpyklų į gamybinius bunkerius buvo visiškai mechanizuotas.

Vėliau betario miltų saugojimo sandėliai pastatomi ir kitose kepyklose. Buvo vykdomas visų keturių kepyklų įrangos modernizavimas ir atnaujinimas.

1975 m. dabartinėje sostinės V. A. Graičiūno g. baigta statyti ir paleista nauja „Vilniaus duonos“ kepykla (5-oji kepykla). Joje buvo sumontuotos šešios mechanizuotos duonos ir batonų kepimo linijos su tunelinėmis krosnimis. Maksimalus kepyklos našumas tuo metu buvo 135 tonos per parą.

Tunelinė krosnis yra didžiulis – 25 metrų ilgio ir 2,5 metrų pločio – tunelis. Joje sukasi 2 metrų pločio metalinis tinklas. Jis nuvažiuoja per visą kepimo kamerą ir grįžta atgal. Kameros viršus buvo kaitinamas. Ant tinklo per visą tunelį išdėliojami duonos kepaliukai. Batonas tokioje krosnyje iškepdavo per maždaug 24 minutes“, – pasakoja I. Šiaulys.

Kepykla V. A. Graičiūno gatvėje statyta Šaltojo karo metu, todėl jos vieta specialiai parinkta tokia, kad tai būtų pramoninis rajonas, daugiau kaip 15 km nutolęs nuo miesto centro.

Manyta, kad, jei įvyks incidentas ir bus panaudotas branduolinis ginklas, ši kepykla bus vienintelė „Vilniaus duonos“ kepykla, liksianti tik silpnų sugriovimų zonoje. Be to, ši kepykla statyta pagal tipinį to meto kepyklų projektą, nepritaikytą mūsų lietuviškai – plikytai – duonai. Todėl, pastačius ir paleidus kepyklą, ji palaipsniui net keletą metų buvo rekonstruojama“, – sako I. Šiaulys.