Return to about

„Vilniaus duonos“ pradžia

Istorinių šaltinių teigimu, 1882 m. Vilniuje įkurta pirmoji didelė kariuomenės reikmėms skirta garinė duonos kepykla. Malkomis kūrenamose duonos kepimo krosnyse buvo kepami standartiniai 21 svaro kepalai, skirti ne tik kariuomenei, bet ir pardavinėjami Vilniaus miesto ir priemiesčio gyventojams. Rasta duomenų, kad tada kepykloje dirbo 119 darbininkų.

1895 m. ši kepykla iškepė 378311 pūdų (1 pūdas – 16,38 kg) duonos. Po dešimtmečio Vilniaus karinė duonos kepykla buvo oficialiai įpareigota mažmeninėmis kainomis tiekti produkciją skurdžiausiems miestiečiams ir priemiesčių gyventojams. Pažymėtina, kad 1897 m. Vilniaus mieste gyveno 154,2 tūkst. gyventojų.

Duomenų apie Vilniaus miesto kepyklas tarpukario laikotarpiu beveik nėra. Žinoma, kad šios kepyklos pastatas buvo perstatytas.

Pagrindinis pastatas, išlikęs iki kepyklos uždarymo 2008 m., buvęs tarp dabartinių sostinės A. Vivulskio g. ir Savanorių pr., baigtas statyti 1930 m. Beveik aštuonis dešimtmečius ši kepykla buvo pagrindinė „Vilniaus duonos“ kepykla. Įdomu tai, kad iki 1944 m. vidurio šios kepyklos statusas išliko nepakitęs – tai buvo pirmiausia kariuomenės reikmėms skirta duonos kepykla.

1944 m. prie minėtos kepyklos prijungus dar vieną kepyklą ir 15 mieste veikusių mažų kepyklėlių, buvo įkurtas „Vilniaus duonos“ kombinatas. Kepyklos buvo nemechanizuotos, krosnys kūrenamos daugiausia malkomis. Jose buvo kepama kelių rūšių duona.

Prieš daugiau nei 40 metų „Vilniaus duonoje“ savo karjerą pradėjęs Izidorius Šiaulys, iš pradžių kepykloje dirbęs kroviku, vėliau operatoriumi miltų sandėlyje, vyriausiuoju kepyklos mechaniku ir net techninės priežiūros vadovu, teigia, kad iki 1947 m. daugelis darbų kepykloje buvo atliekami rankomis.

Viskas vyko kaip kaime: kepėjai daro raugą, jis rūgsta duonkubilyje, kurio negalima plauti. Po to viską maišo, užpila miltais ir vandeniu. Šis mišinys rūgsta 2 paras – svarbu, kad būtų šiltai apklotas ir vis pamaišomas. Kartais įdedama cukraus. Mielių nededama, nes tada buvo gaminama bemielė duona. Po 2 parų duonos raugas įgauna saldžiarūgštį skonį ir kvapą. Tuo metu suberiami miltai ir jau tuomet minkoma tešla. Tai yra labai sunkus darbas. Išminkyta tešla vėl būdavo šiltai uždengiama ir padedama keletai valandų, kad toliau rūgtų ir kiltų. Tada iš tos masės paimamas tešlos gabalas, padaroma duonos forma, ji padedama ant medinės ližės ir šaunama į krosnį“, – pasakoja I. Šiaulys.

Duonos krosnys tuo laikotarpiu buvo pakopinės: pati krosnis buvo mūrinė, jos priekyje įrengta pakura, kuri nuolatos kūrenama. Krosnies sienelėse buvo kanalai, pro kuriuos dūmai ir karštas oras iš pakuros keliaudavo į kaminą.

Už krosnies kūrenimą buvo atsakingas vienas žmogus. Tačiau dar reikėjo darbuotojų, kurie turėdavo supilti miltus, ruošti raugą, jį maišyti.

Pats įdomiausias veiksmas buvo duonos minkymas. Kai kareiviams reikėdavo tiekti duoną, manau, kad jau buvo atsiradę automatiniai duonos minkytuvai, nes tai itin sudėtingas darbas. Nežinau, kiek tai tiesa, tačiau man pasakojo, kad tešlą minkydavo ir kojomis. Minėjo, kad jauni vyrukai tais laikais, apie 1930 m., eidavo pasižiūrėti į tešlą minkančių moterų kojas“, – šypteli I. Šiaulys.